Daugžodžiavimo prasmė

Susėdo trys žemaičiai išlenkti taurelės. Geria. Užkanda. Vienas po valandos ir sako: Je... Antras po dviejų: Je... Trečiasis po trijų: Je, je... Po vakarėlio du pirmieji susimokė prieš trečiąjį: Daugiau anuo kartu nebimsem. Laba daug šnek.

Kas vienam atrodo daug, kitam – mažai, tačiau geriau pagalvojus visi vartojame daugybę žodžių, nors esminiams dalykams nusakyti užtektų vos kelių dešimčių. Tarkime, keliaujantieji po užsienio šalis net ir nemokėdami vietinės kalbos dažnai kuo puikiausiai sugeba išsakyti savo poreikius, o vietos gyventojai – keliauninkus suprasti, nebūtinas net vertėjas galintis padaryti rusų - lietuvių kalbų ar anglų - lietuvių vertimus. Kodėl? Todėl, kad pamatinės bendražmogiškos situacijos vienodai pažįstamos mums visiems ir atsidūrus jose susikalbėti iš esmės pakanka gestų, na, ir vieno kito daiktavardžio. Pavyzdžiui, kartą Ispanijoje sunegalavus bendrakeleivei pavyko degalinės darbuotojos paprašyti iškviesti greitąją pagalbą, o vėliau ir susikalbėti su gydytojais, ispaniškai temokant hola ir gracias (angliškai jie nekalbėjo...). O štai Eločka Ščiukina iš Dvylikos kėdžių kuo puikiausiai išsiversdavo su 30 žodžių, kurių pagrindinis buvo prašmatnu.

Nepaisant to, daugelis mūsų dažnai atsidūstam: Na, tiesiog trūksta žodžių, nors jų, rodos, mokame daugiau nei reikėtų ir dargi nuolat didiname jų atsargas, mokydamiesi užsienio kalbų, skaitydami knygas ir pan. Gal ir nenuostabu, kad jų pritrūkstame, turint omenyje tai, kad vyrai per dieną jų ištaria apie 2000, o moterys – net apie 7000.

Prieš atsakant į klausimą, kodėl gi taip daugžodžiaujame, – trumputė istorija. Viename pajūrio miestelyje žvejys virš savo parduotuvėlės uoste durų raito dideles auksines raides: Čia parduodama šviežia žuvis. Pro šalį žingsniavęs pragmatiškas turistas nutaria pagelbėti žvejui ir sustojęs pastebi, kad žodis Čia iškaboje visai nebūtinas, nes iš užrašo ir taip aišku, kad žuvis parduodama šioje parduotuvėlėje, o ne kitame mieste; be to, nereikalingas ir žodis parduodama, nes kiekvienam pirkėjui aišku, kad žuvies už dyką tikrai negaus. Taigi užtektų ir užrašo Šviežia žuvis. Kita vertus, kadangi parduotuvėlė prie pat jūros, visiems ir taip akivaizdu, kad čia parduodama būtent šviežia žuvis. Paklausęs turisto patarimų, žvejys ištrina visus žodžius palikdamas tik paprastą, šiuolaikiškai lakonišką pavadinimą Žuvis. Šiek tiek pasvarstęs turistas prideda: Ir dar šis tas. Iš tiesų tas užrašas „Žuvis“ čia visai nebūtinas, nes jau per kilometrą galima užuosti, kad čia prekiaujama žuvimi.

Ši istorija atskleidžia du kalbos aspektus: praktinį ir emocinį. Iš vienos pusės, esminei informacijai perteikti pakanka labai nedaug žodžių. Iš kitos pusės, norint suteikti šiai informacijai emocinį krūvį (šiuo atveju, iškaboje užrašytas žodis šviežia pirkėjo sąmonėje sukelia asociaciją su žodžiu gera, taigi teigiamai nuspalvina perteikiamą informaciją), reikia jau platesnio žodyno. Kitaip tariant, didelių žodžių atsargų mums reikia todėl, kad kalbą naudojame ne tik kaip praktinį (informacijos perteikimas), bet ir kaip socialinį (santykių užmezgimas, stiprinimas ir palaikymas) bei emocinį (jausmų, pažiūrų, simpatijos ir pan. išreiškimas) įrankį.

Todėl dažnai ir sakome ne Valgyt!, o Brangusis (-ioji), aš taip išalkau – gal dar yra likę tavo skaniosios sriubos? Linkime, kad Jums niekada nepritrūktų reikiamų žodžių