2013 m. vasario 18 d., pirmadienis

Kalbos vertimo suvokimas


Klientas klausia vertėjo: „Per kiek laiko galėsite išversti šiuos du puslapius?“
Vertėjas: „Per savaitę“.
Klientas: „Du puslapius per savaitę??? Dievas per šešias dienas sutvėrė pasaulį“.
Vertėjas: „Būtent. Nenoriu kartoti jo klaidos...“
Taip jau atsitinka, kad kartais kliento lūkesčiai dėl galimo vertimo termino neatitinka tikrovės. Nieko nuostabaus. Neparagavus vertėjo duonos, sunku įsivaizduoti ir jo darbo specifiką. Štai keletas mitų, kliudančių iš anksto numatyti realius vertimo terminus.
Vertimas – tai teksto suvedimas kita kalba (pvz.: vokiečių - lietuvių kalba), ir vertėjui nebūtina suprasti verčiamo teksto. Nesuprasdamos tekstą verčia mašininio vertimo sistemos. Rezultatas gaunamas labai greitai, tačiau mašininio vertimo sistema atlikto vertimo kokybės ir tikslumo koeficientas paprastai siekia tik apie 50-70%. Kaip pavyzdį galima paminėti dažnai cituojamą atvejį, kai angliška frazė The spirit is willing, but the flesh is weak (Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas, Mt 26,41) mašininio vertimo sistema buvo išversta į rusų kalbą, o po to, norint patikrinti, ar vertimas teisingas, atgal į anglų kalbą. Rezultatas buvo toks: The vodka is good, but the meat is rotten (Degtinė gera, bet mėsa sugedusi). Išvada viena – norėdamas kokybiškai išversti tekstą, vertėjas turi gerai į jį įsiskaityti ir iki galo jį suvokti, kad galėtų parinkti pačius tinkamiausius atitikmenis, o jei tokių nėra, suprantamai apibūdinti kitai kultūrai nežinomą aktualiją. Visam šiam darbui reikia laiko, todėl net ir pusės puslapio pažymai išversti visada reikės daugiau nei trijų minučių.
Vertėjai maitinami nesenkančiomis baterijomis, todėl gali be perstojo dirbti 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Savaitgalis – tai dvi darbo dienos prieš pirmadienį – kartoja dauguma laisvai samdomų vertėjų. Ir tikrai – kiekvieną penktadienį, paprastai darbo dienai jau einant į pabaigą, griūte užgriūva užsakymai išversti (dažnai nemenkos apimties) tekstus ankstyvam pirmadienio rytui. Vertimo paslaugų viešųjų pirkimų konkursų sąlygose netgi mėgstama įvardyti, kad tekstai gali būti pateikti bei privalomi versti ir po darbo valandų bei nedarbo dienomis. Ir vis dėlto – vertėjai irgi pavargsta. Ir visai neteikia pirmenybės darbui naktimis bei savaitgaliais. Todėl jei siūlomas vertimo atlikimo terminas atrodo ilgesnis nei norėtųsi, visada vertėtų prisiminti žmogiškąjį veiksnį.
Padaryti pavyzdžiui lenkų - lietuvių vertimą daug lengviau nei jį parengti. Pavyzdys: įmonė turi per 30 dienų parengti medžiagą konkursui. Į darbą įtraukiami penki darbuotojai, rašomi tekstai, renkami dokumentai, sisteminama informacija. 28-ąją dieną vertimo biurui išsiunčiamas prašymas per dvi dienas atlikti visų 200 puslapių – kokybišką – vertimą. Visgi kaip bevertintum, akivaizdu, kad jei tekstui parengti prireikė 28 dienų ir kelių darbuotojų, vertimui taip pat reikės daugiau nei 2 dienų. Žinoma, sąvoka skubu vertėjams tikrai nesvetima, ir jei klientui reikia skubios pagalbos, vertėjas visada dės visas pastangas atlikti vertimą per trumpiausią įmanomą terminą. Juolab kad dažniau vertimo paslaugomis besinaudojantys klientai puikiai įsivaizduoja galimus terminus ir retai kada prašo sutverti pasaulį per dvi dienas...
Linkime visada gauti kokybišką rezultatą per abiem pusėms labiausiai priimtiną terminą.

Daugžodžiavimo prasmė


Susėdo trys žemaičiai išlenkti taurelės. Geria. Užkanda. Vienas po valandos ir sako: Je... Antras po dviejų: Je... Trečiasis po trijų: Je, je... Po vakarėlio du pirmieji susimokė prieš trečiąjį: Daugiau anuo kartu nebimsem. Laba daug šnek.
Kas vienam atrodo daug, kitam – mažai, tačiau geriau pagalvojus visi vartojame daugybę žodžių, nors esminiams dalykams nusakyti užtektų vos kelių dešimčių. Tarkime, keliaujantieji po užsienio šalis net ir nemokėdami vietinės kalbos dažnai kuo puikiausiai sugeba išsakyti savo poreikius, o vietos gyventojai – keliauninkus suprasti, nebūtinas net vertėjas galintis padaryti rusų - lietuvių kalbų ar anglų - lietuvių vertimus. Kodėl? Todėl, kad pamatinės bendražmogiškos situacijos vienodai pažįstamos mums visiems ir atsidūrus jose susikalbėti iš esmės pakanka gestų, na, ir vieno kito daiktavardžio. Pavyzdžiui, kartą Ispanijoje sunegalavus bendrakeleivei pavyko degalinės darbuotojos paprašyti iškviesti greitąją pagalbą, o vėliau ir susikalbėti su gydytojais, ispaniškai temokant hola ir gracias (angliškai jie nekalbėjo...). O štai Eločka Ščiukina iš Dvylikos kėdžių kuo puikiausiai išsiversdavo su 30 žodžių, kurių pagrindinis buvo prašmatnu.
Nepaisant to, daugelis mūsų dažnai atsidūstam: Na, tiesiog trūksta žodžių, nors jų, rodos, mokame daugiau nei reikėtų ir dargi nuolat didiname jų atsargas, mokydamiesi užsienio kalbų, skaitydami knygas ir pan. Gal ir nenuostabu, kad jų pritrūkstame, turint omenyje tai, kad vyrai per dieną jų ištaria apie 2000, o moterys – net apie 7000.
Prieš atsakant į klausimą, kodėl gi taip daugžodžiaujame, – trumputė istorija. Viename pajūrio miestelyje žvejys virš savo parduotuvėlės uoste durų raito dideles auksines raides: Čia parduodama šviežia žuvis. Pro šalį žingsniavęs pragmatiškas turistas nutaria pagelbėti žvejui ir sustojęs pastebi, kad žodis Čia iškaboje visai nebūtinas, nes iš užrašo ir taip aišku, kad žuvis parduodama šioje parduotuvėlėje, o ne kitame mieste; be to, nereikalingas ir žodis parduodama, nes kiekvienam pirkėjui aišku, kad žuvies už dyką tikrai negaus. Taigi užtektų ir užrašo Šviežia žuvis. Kita vertus, kadangi parduotuvėlė prie pat jūros, visiems ir taip akivaizdu, kad čia parduodama būtent šviežia žuvis. Paklausęs turisto patarimų, žvejys ištrina visus žodžius palikdamas tik paprastą, šiuolaikiškai lakonišką pavadinimą Žuvis. Šiek tiek pasvarstęs turistas prideda: Ir dar šis tas. Iš tiesų tas užrašas „Žuvis“ čia visai nebūtinas, nes jau per kilometrą galima užuosti, kad čia prekiaujama žuvimi.
Ši istorija atskleidžia du kalbos aspektus: praktinį ir emocinį. Iš vienos pusės, esminei informacijai perteikti pakanka labai nedaug žodžių. Iš kitos pusės, norint suteikti šiai informacijai emocinį krūvį (šiuo atveju, iškaboje užrašytas žodis šviežia pirkėjo sąmonėje sukelia asociaciją su žodžiu gera, taigi teigiamai nuspalvina perteikiamą informaciją), reikia jau platesnio žodyno. Kitaip tariant, didelių žodžių atsargų mums reikia todėl, kad kalbą naudojame ne tik kaip praktinį (informacijos perteikimas), bet ir kaip socialinį (santykių užmezgimas, stiprinimas ir palaikymas) bei emocinį (jausmų, pažiūrų, simpatijos ir pan. išreiškimas) įrankį.
Todėl dažnai ir sakome ne Valgyt!, o Brangusis (-ioji), aš taip išalkau – gal dar yra likę tavo skaniosios sriubos? Linkime, kad Jums niekada nepritrūktų reikiamų žodžių

Kalbos patarimas


Šviežus ar šviežias?
Labai dažnai prekybos vietose, ypač turguje, prekeiviai siūlo įvairių daržo bei sodo gėrybių, dažniausiai pabrėždami, kad tai yra šviežūs arba švieži vaisiai ar daržovės. Kurią formą – šviežus ar šviežias – reikėtų vartoti? Būdvardis šviežias yra įprastesnis mūsų kalboje, todėl ir kalbininkai pabrėžia, kad bendrinėje kalboje turi būti vartojamas būdvardis šviežias, o ne šviežus. Vadinasi, turėtumėme sakyti šviežia mėsa, šviežias sūris, šviežios bulvės, švieži bananai.